VŽ perskaityti du straipsniai apie asmeninių finansų valdymo tvarkymą paskatino parašyti šį įrašą (http://www.manokarjera.lt/Default4.aspx?ArticleID=b332107a-7ee2-4e6a-8575-71d6cb717692&ref=rss). Stebina tai, kad Autorė turinti aukštą kompetenciją (tikrai tikiu, kad taip ir yra) rašo perdėm paprastai. Ir manau, kad tiesiog sunku suprasti kas norėta pasakyti, ko reikėtų imtis, kodėl ir kaip. Kadangi neseniai apsigyniau magistro darbo būtent šia tema, tai leisiu sau pabulikuoti kelias mintis šia tema.
Žmogus vidutiniškai gyvena apie 70 metų, todėl svarbios ne tik esamos finansinės galimybės, bet ir ateities finansinės galimybės, nuo ko jos priklauso, kas jas įtakoja ir kaip galima apsidrausti nuo ateities pajamų sumažėjimo arba pagerinti savo dabartinę finansinę padėtį ateityje. Žymiausios teorijos nagrinėjusios tokius klausimus yra Fridmano permanentinių pajamų hipotezė ir Franco Modigliani gyvenimo ciklo teorija.
Fridmanas išskiria pastovias ir laikinas pajamas. Permanentinėms Fridmanas siūlė laikyti tas pajamas, kurias namų ūkiai gauna iš savo darbo per aktyvų gyvenimo laikotarpį. Laikinos pajamos atspindi visus kitus veiksnius, kurie gali būti priskirti prie atsitiktinių arba neesminių pajamų. Fridmanas savo hipotezėje daro prielaidą, kad vartojimas priklauso nuo permanentinių pajamų, o namų ūkiai vartoja santaupas būtent tam, kad išlygintų laikinos pajamų dalies skirtumus. Vartojimas ilgalaikėje perspektyvoje priklauso ne tiek nuo einamųjų, kiek nuo permanentinių pajamų lygio, kadangi ilgame laiko periode laikini pajamų svyravimai kompensuoja vienas kitą ir priklausomybė tarp vartojimų ir pajamų bus artima permanentinėms pajamoms. Tuo pačiu metu santaupos tampa einamųjų pajamų svyravimo rezultatu ir priklauso nuo tų pajamų, kurios yra skaitomos permanentinėmis. Savo hipotezėje Fridmanas įrodė, kad santaupos visiškai nepriklauso nuo lyties, rasės, išsilavinimo, gyvenamosios vietos (neturi įtakos į taupymo normą, kuri skaičiuojama kaip santykis einamųjų santaupų su einamomis pajamomis). Visų šių veiksnių įtaką galima paaiškinti paslėptų pajamų įtaką. Vadinasi visi minėti veiksniai nedaro įtakos žmonėms, kurie išlygina vartojimą santaupų pagalba. Taigi, remiantis Fridmano teorija galime teigti, kad ilgalaikį vartojimą labiausiai nulemia pajamos gaunamos už darbą. Remiantis Dž.M. Keinsu kur Y-C=S=I, (S beveik lygu I), aiskiai matome, kad pajamas galima padidinti gaunant atitinkama grąžą iš investicijų. Todėl pamodifikavus Friedmano teoriją, galima sakyti, kad ilgalaikį vartojimą, taigi ir gyvenimo kokybę lemia pajamos už darbą ir pajamos iš investicijų.
Tuo tarpu Franco Modigliani tyrinėjo kiek kitu aspektu. Savo gyvenimo ciklo teorijoje jis aiškina santaupų susidarymo cikliškumą. Modigliani tvirtino, kad pagrindinė santaupų priežastis yra ta, kad žmonės siekia palaikyti pastovų gyvenimo lygį. Pagal jį santaupos atspindi skirtumą tarp pastovaus ir stabilaus, norimo vartojimo lygio ir besikeičiančių pajamų lygio, kuris žmogui dirbant sistemingai didėja nuo žemiausio iki maksimalaus, o išėjus į pensiją sumažėja iki labai žemo. Jauni taupo, o seni leidžia pinigines lėšas. Šį taupymo modelį išspausdino 1949 m. Šį modelį vėliau tobulino Aldo Brambergas, kuris išskyrė pagrindines gyvenimo ciklo dalis.
1 – Švietimo etapas
2 – Karjeros pradžia
3 – Šeimos etapas
4 – Priešpensinis laikotarpis (nuo 45 metų iki pensijos)
5 – Pensija
Kaip matome daugiausia vartojama 3 ir 5 etapuose. 3 etape skolinamąsi, kad įsigyti būstą, mašiną padengti kitas išlaidas, o pensijos laikotarpiu gyvenama iš santaupų, tai yra gauname pensija nepadengia išlaidų ir pajamų ir išlaidų skirtumas šiuose etapuose yra neigiamas. 2 ir 4 etapuose pajamos viršija išlaidas. Karjeros pradžioje pajamos nėra didelės, tačiau taupoma būsimiems dideliems pirkiniams: mašinai, būstui ir t.t. Priešpensiniame laikotarpyje pajamos nebūtinai būna didžiausios, tačiau pajamų ir išlaidų skirtumas būna didžiausias, nes baigiamos mokėti paskolos, nebelieka didelių pirkinių taip pat pradedama taupyti pensijai. Jeigu tikslas būtų, kuo daugiau sukaupti lėšų pensijai arba kuo anksčiau išeiti į pensija tai reikėtų maksimizuoti 2 ir 4 etapus ir minimizuoti 3 gyvenimo etapo išlaidas. Teoriškai atrodo paprasta, praktikoje tai sunkiai įgyvendinama, todėl, kad atsiranda papildomi veiksniai tokie kaip psichologiją, emocinis konfortabilumas.
Beje, Rakauskienė O. G. ir Bikas E. tyrę Lietuvos gyventojų taupymo elgseną nustatė, kad aktyviausiai mes pradedame taupyti prieš pat pensiją. Vadinasi, kai esame pastayti prieš faktą, kad tuoj ateis pensija ir pajamos ryškiai sumažės, mes pradedame aktyviai kaupti lėšas, kad kompensuoti pajamų sumažėjimą.
Aš siūlyčiau į save žiūrėti, kaip į verslo įmonę, todėl svarbiausia yra verslo tęstinumas. Taigi, ir mes patys turėtume visų pirma ne siekti maksimalios investicijų grąžos, bet sumažinti riziką ir užsitikrinti tęstinumą ir tik po to galvoti apie apie maksimizavimą. Jei tiesa tai, kad lietuviai turi savižudžio kompleksą (viskas arba nieko), vadinasi mums visiems sunku šį principą įgyvendinti.
. Bet, pati verslo idėja mane tikrai sužavėjo. Idomu ar nebūtų galima pritaikyti to paties modelio draudimo borkerių veikloje?
Į šia problemą nesugebėjome rasti atsakymo, bent kol kas.